Kažkurį čia savaitgalį panos sumastėm nuvažiuoti prie iškyšulio už Ankonos (pagal bilieto kainą, tai turėtų būti už gero šimto kilometro). Tad išvakaro susitepę sumuštinius anksti rytą palikom Forli.

Niekad niekur neteko matyti, kad traukinys važiuotų paplūdimiu... Toks neapsakomai gražus jausmas apima, rodos, kad plauktum laivu...Kaip smagu būna, kai, regis, jūrą gali ranka pasiekti!!!

Atvykus į Ankoną, paaiškėjo, kad autobusas iki iškyšulio už geros valandos, tad pasivaikščiojom po Ankoną. Miestas truputėlį priminė Neapolį iš nuotraukų (nebuvau, negaliu pasakyti, kad tikrai panašus, bet tikrai tokį įspūdį susidariau).

Iš Ankonos važiavome iki Numanos, ten susiradom privatų paplūdimį prie labai labai gražios uolos ir praleidom gerą pusdiemį bekepdamos saulėje (man tai nieko nesijautė kitom dienom, bet Barborai ir Indrei Viktorijai žiauriai skaudėjo, turbūt pasidariau atspari skausmui). Sakoma, tik iškelk koją iš namų, tai vis ką nors patirsi. Tai sutikom tokį nelabai malonų vyriškį: eina per visą paplūdimį ir kalbina sutiktas moteris, aiškina, kaip saulė pavojinga, kad jau vasara artėja ir panašias nesąmones...u-knisa, kai per įkyriai lenda. Gaila ruselių pasidarė nuo jo, niekaip jis jų ramybėj nepaliko...

Palikę paplūdimį, nužingsniavome pėstute į kitą miestelį – Sirolo, pagal žemėlapį, tai atrodo apie pora dešimčių kilometrų, o iš tikrųjų tik vieno km atstumas teskiria juos...

Tad pabuvom ten dar paplūdimį, o paskui kopėm į patį aukščiausią surastą kalną... Smagu buvo, tik Viktorija pyko, nes sveikatos jau nebeturėjo kopimui..ir mus keikė...o mes su Barbora didžiavomės įveikusios tokį atstumą, visgi pasirodėme, kad ne iš molio drėbtos :)

Panašų žygdarbį atlikome kelionėje į „Aquacheta“ – prie krioklio, kuris įkvėpė Dantę parašyti „Dieviškąją komediją“.

Viena aišku, Italija tai jums ne JAV... Čia ir gyvačių pamatysi, ir koją išsisuksi... smagu, kad nors dar kur pasauly yra išsaugota natūralumo...o ne visur takeliai nutiesti.

Nuo autobuso iki krioklio reikėjo eiti apie penkis km į vieną pusę ir dar paskui grįžti miško kalnų keliuku. Gaila, kad krioklys taip nesužavęjo ir neįkvėpė kaip Dantės... Mat, reikia ne gegužės pabaigoj, o kovą ar balandį važiuot, kai dar vandens kriokly būna. Patys drąsiausi keliauninkai dar sumąstė kalnų upelyje išsimaudyti, įdomu, ar paskui neapsirgo...ten vien prie vandens jau būnant šalta darosi...

O vaizdai, panorama!!! Pirmąkart gyvenime gali pajusti, kokią galią turi gamta ir koks jautiesi mažas prieš milžiniškus kalnus, ypač, kai po tavo kojomis atsiveria bedugnė... Dar neikad nesijaučiau tokia maža...

Asta

 

Sveiki,

Visų pirma noriu pasiaiškinti, kodėl taip ilgai tylėjau. Pirma, niekur visą balandžio mėnesį nebuvau iškėlusi kojos iš namų... Ai, kažkaip aptingau, ir paskaitų daug buvo. Antra, visgi į Italiją mokintis atvažiavau... Bet štai penktadienį ir aš pagaliau sulaukiau svečio iš Lietuvos – Irma atvažiavo. Tad penktadienį pasivaikščiojom po Forli truputėlį, parodžiau kelėjimą ir Katedrą. Iki šiol ir aš ten kojos nebuvau įkėlusi...gėda... Bet tikrai graži didžiulė bažnyčia, tikrai verta Katedro vardo...trys didžiuliai altoriai. Gaila, kad kalatikų bažnyčia miršta (čia taip sakė vienas prof. iš Indjios, mat, kiek kartų jis nurina į Bažnyčią, tiek karų tuščią randa).

Šeštadienį iš ankstaus ryto išvykom į Florenciją. Niekas net neminėjo, kad tiek daug kalnų pravažiuosim. Abi su Irma išsižiojusios pro langą žiopsojom...O tunelių kiek pravažiavom, o ausis jau tiek kartų buvo užgulę, kad galvojom, kad apkursim...Florencija pasitiko su lietumi, bet lijo jau kaip reikiant, tad ilgai nesvarstę nusipirkom skėčius (po tris eurus už kiekvieną suplojom)... O lietus po penkiolikos minučių liovėsi, išsišvietė saulė...

Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Piazza del Duomo, kuris privertė praverti praverti burnas. Nuostabaus grožio ir nuostabaus dydžio Katedra. Kadangi įėjimas nemokamas, tai teko apie dešimt minučių praleisti eilėje, kad įeitumėme. Vidus truputuką nuvylė (išorė vertesnė dėmesio), bet priartėjus prie Altoriaus ir pažvelgus į lubas, apėmė jausmas, kad atsidurei danguje... Spalvos ir piešiniai, kaip iš vaikystėje išsivaizuoto rojaus...

Išėjus iš Katedros, prieš akis išniro „Rojaus vartai“, puošti auksu...Na, ten labiau ne vartus, o duris priminė. Prisiartinti taip pat nelengva, nes japonai iš rankų nepaleido fotoaparatų, o tuo pačiu iš akiračio ir vartų. Laimei, gidas pakėlė spalvotą skėtį ir visi pasuko į kitą pusę.

Besivaikščiojant po Florenciją, užtikome Dantės namą, nuostabią medinių žaislų parduotuvę, ir, galiausiai, priartėjome prie Piazza della Signora. Tiek nuogų vyriškių neteko matyti vienu metu. Vien ko vertas Mikelandželo „Dovydas“ (gaila, kad tik kopija) ir šalia jo esantis fontanas... Nenuostabu, kad tiek žmonių žavisi Renesansu, o dar šauniau, kad šių darbų nesunaikino laikas ir karai...

Šalia Piazza della Signora, įsikūręs vienas iš garsiausių Italijos ir pasaulio muziejų „Uffizio“, gaila, bet norint į jį patekti, neužtenka turėti tik pinigų, reikia ir laiko...Eilė nusidirekusi per visą gatvę, žmonės laukia po kelias valandas, kad į jį patektų. Mes šio muziejaus aplankymą atidėjom kitam kartui, ir pasukom limk „Ponte Vecchio“ („Senojo tilto“), bet mums kelią pastojo mimas. Pasirodo, jų pilna ne tik Venecijoj, bet ir Florencijoj... Šitas buvo tikrai nuostabus!!! Pagriebė Irmą už rankos ir pradėjo merginti... Tikrai taip... Vargšelė visa išraudo, bet prisiminimas visam gyvenimui, kai baltas žmogus bučiuoja ranką, glosto veidą...o aš tuo metu užsiiminėjau operatoriaus darbu.

Vecchio Ponte sužavėjo tik kainomis. Visai kaip Venecijos tilte, čia taip pat įsikurusios prabangios papuošalų parduotuvės. Kas jau kas, bet kainos tai tikrai užima kvapą. Perėjus tiltą, užsukome į Piazza dei Piatti, ir pamatę, kad įėjimas į muziejus jaunimui kainuoja tik trys eurai, nutarėme užeiti. Tad už vieną kainą gavome įėjimą į du muziejus ir du sodus.

Giardino di Boboli tikrai nuostabi vieta pailsėti po pasivaikščiojimo po miestą: ramu, šilta, gražu. Taip bevaikščiojant priėjome vietą, kur atsiveria nuostabi Florencijos panorama. Va, tada ir supratome, koks grožis slypi šiame mieste: bažnyčių ir rūmų bokštai apsupti kalnų. Florencija, tarsi kaip koks paveikslas, įrėminta.

Muziejai tai kaip muziejai, bet kad ir kaip smerktume Viduramžių bažnyčią dėl jos grobuoniškumo, vis dėlto, tiek jos turtų dabar nematytume, jei ne dešimtainės ir kiti „nepagrįsti“ mokesčiai, kurie numarino ne vieną žmogų.

Kitas muziejus buvo iš drabužių istorijos. Patys seniausi drabužiai buvo iš XV amžiaus, iš jų realiai jau nieko nebelikę, bet visvien sunku buvo suprasti, kaip moteris gali nešioti suknelė, kurios audinio plotis užima visą ekspozicijų salę. Taip pat jau turiu argumentą, kad aukštakulniai buvo nešiojami jau nuo XVII amžiaus tikrai. Ir kulnai nekažin kuo skiriasi nuo šiuolaikinių. Tad kad ir kaip įsivaizduojama mados pokyčius, jie jau nėra tokie drąstiški.

 

Sveiki,
Visų pirma noriu pasveikinti su praėjusia pavasario švente – Šv. Velykomis.
Nerašiau jau kurį laiką, nes tiesa sakant nebuvau taip ir kojos iš Forli iškėlusi... Paskutinį kartą buvau Dozoje. Kažkaip apsileidau, bet nieko ištisysiu šią klaidą dar su kaupu per likusius tris mėnesius.
Vis dėlto ir Forli galima kai ką nuveikti, visgi studentų miestas. Kovo 22 dieną buvo Erasmus studentų diena. Iš ryto priėmė miesto meras, pasveikino trumpai, palinkėjo sėkmės ir panašiai, nelabai kuo tesiskyrė nuo kitų politikų kalbų, tik jo veidas taip švytėjo gerumu, kad atrodo nieko blogo šis žmogus negalėtų ir padaryti. O vis dėlto politikas... Po sveikinimo kalbų, laukė ekskursija po Forli...Tai sužinojau vienintelį dalyką, kad bažnyčia, į kurią einu vos ne kiekvieną sekmadienį, yra viena iš seniausių šiose apylinkėse: XI – XII amžiaus. O šiaip tai gidas labai nepatiko, toks visur skubantis, lekiantis, jaučiasi, kad šis jam darbas tik primestas, jam visai neįdomi nei Forli istorija, nei architektūra, nei apskritai mes. Nesulaukiau ekskursijos pabaigos, nes reikėjo eiti į italų kalbos paskaitą... Bet tuo Erasmus diena nesibaigė, buvo vakarinė dalis, kurios metu teko ragauti tikro itališko maisto ir vyno (dar tokio neskanau nesu gėrusi). Žinot, galvojau, kad lietuviai daug valgo, bet jie ten valgo dar daugiau, o ypač visokius miltinius patiekalus: lazanijas, koldūnus (na, kažkas panašaus į koldūnus, tik ne mėsa, varškė įdėta, o špinatai, visai neblogas skonis), spageti ir pan. – pirmasis patiekalas (sriubų neturi), o antrąjam patiekalui valgo visokias mėsas, tad vegetarui pasirinkimo nėra... Tai va, per tą sočią vakarienę, turėjo kiekvienos šalies atstovai atlikti himną. Atlikom, ir dar kaip!!! Prieš tą vakarą, mes paklausėm, ar turi muziką, taip taip sako, nesirūpinkit, turim kikvienos šalies himno melodiją...Tikrai turi, tik pasenusį dvydešimčia metų: uždėjo tarybinį himną ir šaukia: „Lituania“... Tad teko atlikti be muzikos, bet užtat labai visi palaikė, kai dainavom :)
Kitas lietuvių pasirodymas buvo antradienį (prieš savaitę). Regis, jau esu minėjus, kad kiekviena šalis turi paruošti nacionalinius patiekalus ir pateikti aperatyvo metu. Tik kad iš to nacionalumo tai nelabai kas išėjo, bet visgi paruošėm: aš kepiau mielinius blynus, Indrė Viktorija gamino mišraines – burokėlių su pupelėmis ir keptos duonos. Kitos keturios lietuvės kepė pyragą ir kiaušinius pateikė įdarytus tunu. Tačiau didžiausia nesėkmė ištiko per patį aperatyva, mat niekas nepagalvojo, kad Veykų atostogos prasidėjo ir niekas tikriausiai neateis. Atėjo du žmonės... Net manęs nebuvo, nes kitą dieną reikėjo pristatyti prezentaciją apie teisę gyventi, o tai buvo kaip egzaminas. Tai va jau turiu vieną pažymį – 29 (max 30, bet turi gauti min 19,  kad išlaikytum).
Didįjį Penktadienį ėjome i bažnyčią – kryžiaus atidengimas. Labiausiai nustebino, tai, kad kiekvienas žmogus, dalyvaujantis mišiose, paskui ėjo bučiuoti kryžiaus. Va čia tai man ir buvo kančia... Artėju prie to kryžiaus, o galvoj vienintelė mintis – bakterijos, mikrobai...Tiek daug žmonių jį jau bučiuoja...Tai ir likau tik priklaupus, bet niekaip negalėjau pabučiuoti.
Šeštadienį ėjome į naktines mišias. Buvo tikrai smagu iš pradžių (juk ne kasdien į bažnyčią eini vidurnaktį, tiksliau 11val.): degėm žvakutes, sėdėjom patamsy, o paskui skaitė ilgai (daugiau nei valandą) ir pagaliau baigė tuos skaitymus, tada krikštijo kaip spėju dvi mergaites (vargšai vaikai būti krikštijamu pirmą valandą nakties, kai taip norisi miego). Namo grįžom apie pusė dviejų.
Sekmadienį buvo dar vienas lietuvaičių susitikimas, tik šįkart mūsų namuose. Buvo tikri lietuviški pietūs: balandėliai, kiaušiniai (kuriuos gaminau ir dažiau vakar), balta mišrainė, o britas atsinešė dar kolafijorų mišrainės ir kažkokios indiškos. Tad pasibuvom tikrai labai smagiai, bet vakare teko eiti į amerikietės ir gruzinės paruoštą vakarienę. Ir vėl valgėm. Tik šįkart gruziniškus ir amerikietiškus patiekalus (niekad neteko valgyti braškių su salotomis – beje, tikrai skanu).
O pirmdienį dar sulaukėm trijų slovakų, gerai, kad atėjo, nes maistą gaila išmest, tai suvalgė likučius, bet prieš tai mus su Barbora po dušu išmaudė (pas juos tokia tradicija, kad per Velykas merginos ir jų mamos yra maudamos).
Tai va tiek visokiausių nuotykių :)
IKI
2007 m. balandžio 9 d.

Sveiki,

Šį šeštadienį buvau dar viename viduramžių miestelyje, kur aplankėme pilį – tvirtovę. Turiu pasakyti, kad nelabai kuo tesiskyrė nuo Gradaros: pilis, sienos, kankinimų kambarys, o virš jo didikų miegamieji...

Šįkart gidė buvo įdomesnė, na, tiksliau aš ją geriau supratau, nes tikrai stengėsi kalbėti lėtai, o kai kurių žodžių net reikšmes paaiškino. Pavyzdžiui, paaiškino, kodėl tokios mažos lovos (ne tik dėlto, kad žmonės tada buvo mažesni, bet ir dėlto, kad miegojo sedėdami, mat bijojo bemiegant uždust). Arba, kad ryte keliasi su saule (apie 4 – 5 val), ir miegoti eina kartu su vištom (17 – 18val). Šįkart tvirtovėje teko pamatyti ir baseiną, tik jis buvo naudojamas ne ponų maudynėm,  o kaip kankinimo įrankis: prileidžia pilną vandens, o Tu žmogau kabanokis kiek nori, kaip nori... Žiaurūs tie viduramžiai!!!

Taip pat tvirtovė negyvenama tėra tik keturiasdešimt metų, tad namų dvasią galima užuosti.

 

Kovo 8 – oji, tarptautinė moters diena...Mimozų (čia vyrai dovanoja ne tulpes) diena. Tik čia moterų padėtis yra žiauri: Lietuvoje tikrai į moteris yra žiūrima, ne tik kaip į mamą, ar „pupytę“. Kaip tik tą dieną teko skaityti kelis straipsnius apie moterų padėtį Italijoje ir net netikėtum, jei pats nepamatytum: ant kiekvieno žurnalo viršelio geriausiu atveju tik pusnuogė moteris, o nevisai plika, arba pristatinėdama futbolo varžybas – nusirenginėja. Kiekvienoje laioje yra ilgakojė, vos užpakalį dengiančiu sijonu, ir t.t. Taip pat labai dar nedaug ir dirbančių moterų, palyginus su Lietuva: pagal 1998 metų duomenis dirbo 70% moterų 25- 54 metų amžiaus, o likusi 30% moterų vadovaujasi kredo „4 C”: Culla, Casa, Cucina, Chiesa (lopšys, namas, virtuvė, bažnyčia). O baisiausia tai, kad tokį gyvenimą vis dar įsivaizduoja 15% mano amžiaus merginų... Tad turbūt neverta stebėtis, kad čia Italijoj visai normalu ir priimtina vyrui turėti kelias meilužes... Ir turbūt visai nnuostabu, kad nuėjus į prekybos centrą tą dieną moterys buvo „apdovanojamos“ puodkeliais, ir aš komplektą gavau...

Džiaugiuos, kad esu lietuvė :)

Asta

2007 m. kovo 10 d.

Sveiki,
Šįkart aprašysiu savo pirmąją mokslų savaitę... Pirmiausia, ką noriu pasakyti, tai, kad turbūt neivienam Lietuvos universitete nereikia tiek mokintis, tiek perskaityti kiek čia Italijoje. Egzaminui pasiruošti  kaip minimumą turi perskaiyti 1000 puslapių, gerai tai, kad jie viską skaito gimtąja italų kalba (na, mums užsieniečiams tai sunkoka, amerikiečio originalia kalba parašytą knygą radau tik Lietuvoje). Tikrai vertėjai daug padirbėjo :)
Na, o aš įsiprašiau į MIREES (iššifravus skambėtų: Vidurio ir Rytų Europos studijos), paskaitas, vykstančias anglų kalba. Va čia, sistema tai man tikrai patinka: dėsto vieni geriausi dėstytojai iš Rytų Europos. Ir čia nereikalauja nieko iškalti, o tik parašyti kelias esė. Tad, jei ir paskaitą praleisi, laba isau nepakenksi, tik prarasi puikią galimybę sužinoti ką nors naujo. Pavyzdžiui, trečiadienį dėstė britas Bernard McGuirk (na, čia jau iš Vakarų Europos. Neseniai išleido knygą apie Folkland – Maldyv salų konfliktą) apie tai, kaip žiniasklaida pateikia konfliktus, kaip juos iškraipo ir panašiai. Ką galiu pasakyt, tokių įdomybių nesu girdėjusi...Skamba panašiai kaip L. Donskio dėstomos konspiracijų teorijos...Tad tikrai labai džiaugiuosi studijų kokybe :) Tik tvarkaraštis labai jau įtemtas – nuo ryto devynių iki vakaro šešių... Todėl vakare jau nieko nebesinori ir daryti, nes jaučiuosi išsisunkusi.
Geriausi linkėjimai,
Asta
2006 – 03 – 08

Sveiki,
Ketvirtadienį sulaukėme pirmojo svečio iš Lietuvos. Laukėme Domo, bet sulaukėme Mindaugo. O buvo taip: prieš gerų pora savaičių paskambino Indrės Viktorijos vaikinas ir pasakė, kad atsiunčia klientą Domą(jis turi savo buchalterių įmonę) ir, kad jis apsigyvens pas mus porai dienų, nes jam reikia daug kur pavažinėt verslo reikalais po Italiją. Laukėm laukėm ir sulaukėm „Domo“. Nuėjo Indrė Viktorija pasitikti, o kaip ji nustebo, kaip pamatė Mindaugą, o ne Domą...Žodžiu, padarė staigmeną.
Tą pačią dieną buvom nuėję susitikti su kita lietuve Egle, studijuojančia Riomerio universitete viešąjį administravimą. Šiaip visai nieko panikė, tik visur ją persekioja problemos: prieš išvykstant neišlaikė egzamino, neturi jokio supratimo apie paskaitas, nes jai niekas neatsiuntė jokių tvarkaraščių, nepriima į italų paskaitas, nes jai niekas nepasakė, kad reikia užsiregistruoti ir panašiai. Na, mūsų visi rūpesčiai, net nesiverčia liežuvis taip jų ir pavadinti.
Šeštadienį buvau nuvykus į Gradarą (nemokamai veža tokia studentų organizacija) – tipinį viduramžių miestelį. Aplankėme pilį, toje pilyje esančią kankinimų kambarį (šiurpuliukai krėtė kaip reikiant, labai jau norėjosi pabėgti iš ten kuo greičiau, tikrai jau labai nejauku), antrame aukšte esančius grafų kambarius. Gidė pripasakojo įvairiausių meilės istorijų: apie trejas skyrybas, impotenciją, popiežiaus meilės ryšius ir t.t. Gradare praleidome pora valandų. Šis miestelis labai primenė San Mariną, tik čia gal net kiek jaukiau, nėra tiek akmenų, laiptų, o ir žmonių beveik nebuvo. Tad kelias valandas šeštadienį tikrai praleidau labai smagiai. (Nuotraukas idejau is interneto, nes neturejau fotoaparato).
Pirmadienis. Prasidėjo paskaitos...Žiauru...Suprantu apie ką šneka...bet ne tiek, kad galėčiau laikyti egzus...Tad pirmas darbas, kurį padariau, pakeičiau visas paskaitas į anglų kalbą. O vieną iš paskaitų dėstys gerbiamas profesorius Leonidas Donskis!!! Kadangi visos paskaitos yra intensyvios, tai ateinančios dvi savaitės bus tikrai labai užimtos, paskui dar balandį turėsiu ir teliks tik viena politinė sociologija...Tad kaip nors intensyviai ištvert du mėnesius tereikės...Tikiuos, kad taip ir bus...(dar neduok, Diev, viskas gali pasikeisti).
Tai štai kokie pas mane reikalai, laukiu atsakymų :)
Asta
p.s. turite matyti nuotraukas iš Venecijos, jei nesimato, spustlite žemiau „alphabet“.
2007 - 03 - 01

Teisybė rašoma lankstinuke, kad Venecija vienas iš nuostabiausių miestų pasaulyje: jokių automobilių, jokių dviračių, tik pėstieji ir gondolos (čia tik senamiesčiui tinka). Net greitoji medicinos pagalba plaukia kanalais kanaliukais. O vis dėlto gali išsikviesti ir taksi bei pasinaudoti viešuoju transportu. Tik čia autobusą, ar taip lietuvių „trokštamą“ tramvajų, atstoja jachtos ir valtys.
Kelionė į šį miestą prasidėjo ankstų antradienio rytą (06.00 val. jau autobuse, na, aišku, italai beveik valanda vėlavo)...Dvi valandos autobuse ir dar daugiau nei pusantros valandos kelte...(atstumas nuo Forli iki Venecijos – iki 200km) ir pagaliau prieš akis pasirodo Venecija. Dabar pats laikas paaiškinti, ką reiškia važiuoti su italais: tris valandas laukėm kol visi „pasisios“ ir pavalgys. Žiauru!!! Taip prasitampę iki pietų metėm su Indre Viktorija italus ir visus kitus „erasmusininkus“ ir nusipirkę žemėlapį (čia ne Forli ar Rimini, kur duoda juos nemokamai) patraukėm po Veneciją.
San Marinui apibūdinti vartojam tokius žodžius kaip „laiptai“, „akmenys“, „sienos“, o Venecijai apibūdinti vartočiau „vanduo“, „gondolos“, „tiltai“ ir „kaukės“ (na, mes ir vykom į šį kraštą paskutinę Venecijos karnavalo dieną, kai Lietuvoje jūs šventėt Užgavėnes ir valgėt blynus, mes lankėmės viename iš garsiausių pasaulio karnavalų uždaryme).
Nei vienas miestas neturi tiek vandens, kiek Venecija. Visas miestas – salynas, kuris svarbiausias yra senamiestis apsuptas vandens bei Didžiojo kanalo. O šios salos, net senamiesčio gatvės sujungtos ne sankryžomis, kaip įprasta ne venicijiečio akiai, o tiltais. Tiltai apipinti legendomis: „Va, jei ant to tilto pasibučiuosi su mylimuoju, visą gyvenimą liksi su juo“. Mačiau, tikrai bučiuojasi... Patys venecijiečiai savo pasididžiavimu laiko Rialto tiltą (kurio statyti buvo kviestas ne vienas garsus architektas, kaip Mikelandželas, bet, galiausiai, patikėtas A. de Ponte). Neįprasta tai, kad šiame tilte yra suvenyrų parduotuvės. O šiaip tiltas kaip tiltas...nieko pernelyg įspūdingo nėra...išskyrus masę besibučiuojančių žmonių... Kaip jau minėjau, čia nėra jokios ratinės, ar elekrinės transporto priemonės (neskaitant kitų rajonų, o tik senamiestį), tad čia karaliauja gondolos. Venuolikos metrų ilgio, šešių šimtų kg svorio valtys. O puošnumas!!! Tikrai turbūt jų savininkai į jas sudeda visas savo santaupas.
Taip pat pinigų nėra gailima ir karnavaliniams drabužiams. Tik visi jie primena XVI – XIX amžiaus apdarus. Taip pat labai populiarūs yra mimai: atrodo, kad negyvi, o tik statula, tai pats pirmas, kurį pamatėm, mus žiauriai išgąsdino. Įsivaizduokit statulą, prie kurios praleidot pusvalandį (čia laukiant „sisiojančiųjų“) nulima nuo pjedestalo... Tiesa, yra ir išskirtinių, tiksliau šiuolaikiškesnių: žmogus – voras, spec.tarnybų ir pan, bet vis dėlto XX – XXI amžius pralošia šioje srityje.
Tačiau karnavalo vainikavimą nulėmė pastarųjų amžių pirotechnikai. Muzikos ir šviesų šou buvo nepakartojamas. Čia dar kartelį reikia pasakyti, kad italai yra religingi, tad karnavalas baigėsi prieš pat vidurnaktį, prieš prasidedant Gavėnei, 23.30val.
Kalbant apie religiją, ypač Romos krikščionius, mane Venecijoje (deja, taip yra visame pasaulyje) labiausiai papiktino „BILIETAS Į BAŽNYČIĄ“. Nuo kada Bažnyčia tampa turgumi??? Kodėl Jėzus Kristus visus pirklius išvarė iš šventyklos??? O dabar net įeiti pasimeslti nemokamai negalima... Tad aplankėm tik dvi bažnyčias: Šv. Marko (turbūt Morkaus išsiverstų), kuri išpuošta grynai bizantišku stiliumi, t.y. mozaika, kuri spindi lyg auksas...o į kitą tik nosį įkišau – Šv. Mergelės Marijos di Frari – o didybė!!! Ko tik neprisigalvoja, kad nustebntų pasaulį... Va kur suėjo visos dešimtinės...
Veneciją reikia pamatyti, sunku nupasakoti Renesanso galios miestą. Kiekvienas pastatas gali būt aprašytas, o jų čia daugybė. Bet... Venecija purvina, smarvė baisi... Vis dėlto tai nėra trukdis žavėtis šiuo miestu, vaikščioti tik ten, kur siūloma turistams, o ne landžioti po senuosius gyvenamuosius kvartalus (tačiau ten tikrai yra ką pamatyt).
Tai taip ir praleidau dvidešimt tris valandas beklaidžiodama, besižavėdama, o kartais ir pykdama dėl žmonių netvarkingumo (ne ant vieno šunelio, tikiuos kad šunelio, šudo užlipom)...
2007 – 02 – 21

Sveiki,
Trumpai visiems rasau apie savo kelione i Italija.
Nuo pirmadienio prsidejusios visos nelaimes, regis, baigesi tik izengus i buta (tikiuosi). Tad, kad ir jusu neuzkretus visomis nelaimemis, pradesiu savo kelione pasakoti nuo ilipimo i autobusa.
Kauna palikome ryte, lygiai 9.00, o PL ir LT siena kirtome po pusantros valandos. Nuo tada prasidejo kelione po stendu ir reklamu ispuosta sali iki pat vakaro 10 valandos. Galiausiai, kirtoma CZ siena, bet ta sali tik tiek ir temaciau, nes iskart uzmigau. Pajutau tik tiek, kad labai labai krato.
Netrukus (bent jau taip man atrode), kirtome ir AU siena. Miegu, o prabudus matau, maziukus kalniukus (tada man atrode didziuliai, nes dar nebuvau ivaziavus i Italija). Ir taip pasidare gaila, kad vaziuojam nakti, o ne diena. Vienintele maciau tik statula Vienoje, nes buvau prabudus, kai isleido dvi keliauninkes pleputes (jos tai visa laika tik tepliurpe „fifiskai“, ziauru buvo). Net sirdy lengviau pasidare, kai islipo.
I Italija ivaziavom austant, o kalnai!!!!! Pirma mintis buvo, ar gali ten gyventi koks nors zmogus tarp tokiu milzinu??? Tad butinai kada nors reikes nuvaziuoti i Himalajus!!!
Po kalnu iskart prasidejo lygumos ir taip „besizavint“ lygumomis privaziavom Venecija. Nusivyliau, nera ten jokio vandens (negi tik senamiesti???), jokiu graziu tiltu, o tik reklaminiai stendai (visai kaip PL) ir dar prisiukslinta. Taciau labiausiai netvarka nustebino Bolonijoje. Butent sitame mieste palikome autobusa. Ir tada prasidejo illllgas kelias i traukiniu stoti. Taip mums atrode, nors iki stoties nedaugiau, kaip 200 metru! Bet viana is mane istikusiu nelaimiu buvo rankenos nepakeliamo lagamino (uz jo gabenima reikejo dar primoketi 20 LT) nuluzimas, tad patikekit tie 200 metru buvo ziaurus. O kur dar traukiniu stoty visi laiptai??? Gerai, kad IT, sulaukem vis siokios tokios pagalbos.
Pagaliau puse triju islipome is traukinio Forlì,  miestelyje tapusiais mano namais puse metu. Turejo mus pastikti, bet niekas... Gerai, kad nors turejau telefono nr, tai paprasiau poreles, kad parasytu sms, kad mes laukiam. Taip, laukiam. O salta? Juk IT turetu buti siltuju krastu salis, bet susalau ziauriai, rankos net pamelynavo. Gerai, kad nors sulaukem J
Gyvenam Casadei Via 10. Butas triju miegamuju plius svetaine (tv, sofa, stalas su sesiom kedem ir labai grazia sekcija) virtuve (stalo irankiai ir indai nesuskaiciuojamas kiekis, o veziausi puoda, lekstes, puodelius, dubeneli... L ) ir du balkonai. Zinoma, ir tualetas, kuriame yra ir skalbimo masina. O kambarys 30 m2??? Nesamone!!! Geriausiu atveju 20, tikrai ne toki, koki zadejo. Gerai, kad nors yra 2 stalai su stalinemis lempomis, dvi lovos, dvi spintos, komoda, lentyna (panasi, kaip pas Justo tevus). Ir langai mazi, o dar blogiau, kad grindys klotos plytelemis, bet gal, kai ateis karsciai, bus gerai ir dziaugsimes?! Kituose dvejuose kambariuose gyvena slovakemis: Martyna ir Ana. Viena atvaziavus jau pora metu. Visos studijuojam politikos mokslus, tik, deja, jos studijuoja magistraturoj, tai is ju uzrasu negausim L Siaip labai malonios paneles. Dviracius paskolino (cia IT labai zmones jau dviraciais vazineti, tiek jauni, tiek seni, specialus takai jiems yra. O pestiesiems tai kaip ir JAV, nera beveik vietos, bet vis saugiau nei JAV vaikscioti), paskui filma „Tristanas ir Izolda“ ziurejome. Filmas i knyga labai nepanasus, toks amerikoniskas.
Buvome kompiuteriu klasej, bet ten kompai, tai ka as zinau, tokiu jau ir LT nera!!! Uztat darbo grafikas geras nuo ryto iki vidurnakcio!!! Gaila, kad bute neturim interneto L butu daug paprasciau, bet iki tos kompu klases is tikruju nera labai ir toli, kokiu 10 min pestute.
Sestadieni is pacio ryto isejom pasivaikscioti po Forlì. Oras fantastiskas!!! Visai toks pat kaip LT buna pavasari, kai jau norisi striuke nusivilkti ir nesinori sedeti uzsidarius viduj. O miestas fantastiskas!!! Du didziuliai sodai (yra ir daugiau, bet tik siandien spejom apziureti). Na, turbut Liuksemburgo sodams (Paryziuj) turbut niekas negali nusileisti, bet tikrai yra i ka pasiziureti: fontanai, zydincios ersketrozes, zaliuojantys medziai... Savo kelione teseme ir sekmadieni. Vasario 4 – oji cia didziule religine svente. Tai pakliuvom i didziule zmoniu pusti. Bet ko tik nematem! Duona ilgesne uz metra, desromis apkrautus elniu ir sernu iskamsas, ivairiu cirko sugebejimu turincius zmones ir...
Vakare buvom nueje i baznycia. Cia patiko tai, kad klauptai suoluose yra paminkstinti, nors koju neiskausta. Misiose viskas tas pats (visgi esma Romos katalikai), tik vienoj vietoj nereikejo klauptis (pries Komunija isdalinant) ir Komunijos paplotelis rausvas bei storas. Tiesa, dar nera vadinamuju patarnautoju prie altoriaus.
Tai va, tiek visko ir nutiko per sias kelias dienas. Dar apie italus nerasiau, nes ispudis kolkas nekoks: kazkokie manijakai, persekioja, neimanoma ir miestan iseit, jau JAV buvo visokiu nuotykiu, bet cia tai jau perziangia visas ribas.
Mokslai prasidet zada tik kita savaite. Tai net neisivaizuoju, ka reiks daryt visa si laika... Gal kur i kita krasta patraukt, pvz, Venecija (apie 200km), ar Florencija (100km).
Viesiems geru dienu J
Asta
2007-02-05

 

Sveiki,
sikart rasysiu tik apie mane zavincia valstybe – San Marina. Sis miestas yra antrasis, kuris man ateme ama. Pirmakart netekau zado pamacius Strasbura.
Penktadienio ankstu ryta susiruosem i miesta/valstybe (na, uz Vatikana tikrai didesne valstybe, beto, turi kelis miestelius, tik nelabai ribas atskirsi), turinti beveik 3000 gyventoju (maziau nei Utenoj) ir sutelpanti i 61 km2 (o mes sakom, kad gyvenam mazoj valstybej). O istorija, ar politine sistema (tikrai verta pasidometi, nes gan idomi) galite susiieskoti per google.comJ Cia ne geografijos/istorijos/politologijos konspektai...
Nors isvaziavom gan anksti, bet San Marina pasiekem gan velai tik pries vidurdieni. Miestas pasitiko su ausu uzgulimu, tokie, kokie, kai kyla lektuvas, nors, kai pagalvoji isikures tik 750 metru nuo juros lygio (palyginimui, Juozapines kalnas daugiau nei 400, nepamenu kiek L). Kita staigmena tai tikrai nebuvo maloni – rukas! Tokio ruko dar nesu macius, kai eini su mogum salia kalbi, o jo nematai? Cia tikrai ne akiu bedaJ Tad puse valstybes didingumo ir nepamatem...nieko, nuvaziuosiu kitakart, kai saule svies...
O laiptu!!! Visas miestas tik laiptai ir muro sienos!!! Taip pat labai zavi ant auksciausios kalvos esantys trys gynybos bokstai. Dvejuose is ju buvau, tik manau, kad nevertejo moketi 4,5€, nes nieko ispudingo: senoviniai ginklai (panasiu galima rasti Gedimino pily, net geresniu, plius, pigesnis bilietas), o kitame tik koplycia kvepianti Lietuvos kaimiska sodyba (toks pat kvapas, kai ieini i Rumsiskiu muziejuje esancia sodyba, ar tikra kaimiska kleti)...net dabar uzuodziu...Zinoma, ten butu labai geros apzvalgos aiksteles, jei nebutu to ruko, bet turbut visitek nebuciau isdrisusi uzlipti, nes jau man tai ziauriai aukstai (o dar kazkada norejau issokti su parasiutu, nebent, kas isstumtu)...
Bevaikstant gatvej, kelis kartus uzkalbino rusiskai: “priviet” ir pan. Neapsikente paklauseme, kodel jie mus kalbina rusiskai, o tie atsake I mane pirstu rodydami (kaip nemandagu!!!), kad esu I ruse, arba is Baltijos juros pakrantes. O kai pasakem, kad is Lietuvos, iskart prabilo lietuviskai: “Laba diena”, “aciu”…Ka gi, ir cia lietuvaiciai apsilanko. Nors gerai jauciausi, kai nereikia aiskinti kur Lietuva, kaip JAV. Beje, visi pardavejai turbut kalba rusiskai, nes vitrinose ne tik italiskai, bet ir rusiskai pilna uzrasu, kviecianciu pirkti.
Taip pat apsimoka vaziuoti pirkti, tad italai, kurie gyvena netoli tik “uzsienyje” ir apsiperka, nes cia viskas 20% pigiau (man taip nepasirode). Bet galiu drasiai teigti, kad alkocholis nera brangus, nes cia netaikomi jokie mokesciai. Tad nusipirkau buteli, buciau daugiau, jei pinigu buciau isidejus...
Taip pat, jei kas vyksit i San Marina patariu negaisti laiko ieskant zemelapio, pazekit internete ir uztreks, nes nieko neimanoma suprasti. Kaip jau minejau laiptu galybe, pilna uolu, pastatai uzeme kelis “aukstus”. Tiesiog vaiksciotis ir zavetis telieka.

Griztant prie kasdieniniu reikalu...Labai malonu, kad gaunu atsiliepimus, tai man tikrai daug reiskia, o tai galvoji, kad rasai niekam. O dabar atsakymai i jusu klausimus.
Italu kalba: suprantu, sakyciau net labai gerai, bet sneket bais. Tiesa, nusiperku traukinio, autobuso bilietus, paklausiu krypties...pagaliau, kursai prasides treciadieni ir mokysimes pora menesiu gan intensyviai. Kiek sutikau lietuviu, visi gan gerai sneka, o atvaziavo pries keturis menesius nemokedami ne zodzio... as ir tikiuos, kad man taip pasiseks...
Italai: Na, apie juos dar nesu susidariusi jokios nuomones, nes dar nedaug pazistu... Bet, pirmas ispudis, kad jie neveluoja, pasirode buvo ziauriai klaidingas. Kad ir ta mano vis skrandzio nepamirstama makaronu vakariene. Turejo prasideti 7 val, o velavo net trim!!! O dar italu kursai?! Veluoja dviem savaitemis...
Tai tokios tokeles cia pas mus Apeninu pusiasalyje,
Nesusalkit (pas mus +8), neapsirkit ir nepamirskit bruksteleti!
Asta

Sveiki mielieji,
Sia savaite jau teko susitikti ir daugiau zmoniuJ Antradienio ryta susitikom tris lietuves gatvej. Tiesiog priejo. Smagu, kai isgirsti dar ka nors kalbant savo kalba ir vis noris susipainti su kuo nors. Tik kad jos pasirode truputi “blondiniskos”, bet tai tik pirmas ispudis, kuris mn daznai buna klaidingas.
Ta pati vakara buvo vadinamasis “aperatyvas”. Tokie vyksta kiekviena savaite, kurio metu kokios nors vienos salies studentai gamina mums visiems. Geriausia, kad nemokamai, tai gali prisikirsti. Sikart gamino Europos savanoriai, nelabai jau skanu buvo. Tokiu sumustinuku nesu dar ragavusi... Kadangi siuo metu susirenka daug studentu is visos Europos, tai susitikome dar lietuviu: Leonas (snekama, kad jis moka 25 kalbas, pats nei patvirtino nei paneige), Akvile (is jos nusipirkau dvirati uz 20€, regis, minejau, kad cia visi vazineja su dviraciais, vis pigiau nei menesnis autobuso bilietas 13€, o vaikscioti isvien, nors ir nedidelis miestelis, visvien pabosta, iskausta kojas), Donatas (irgi uzkalbino gatvej. Sake, kad, kai atvaziavo i IT isvis nekalbejo italiskai, o dabar moka geriau uz pacius italus. Tame paciame aperatyve, sutikau ir savo mentoriu Gianni (vis delto vaikinas) ir pakviete i pastos party (makaronu vakareli).
Nuejom (tiksliau nuvaziavom su savo naujaisiais dviraciais) mes i ta vakareli. Tikrai valgem makaronus: spageti sumaisyti su krabais ir dar nelabai aiskia zuvim (skonis panasus i pievagrybiu). Lyg ir mano skonio receptoriams patiko, bet ne mano skrandziui. Grizus visa vakara praleidau apsikabinusi klozeta L dar ir dabar jauciu kaip raizo visa pilva. Tai toks jau ju tas maistas... o kava geria tokiais mazais kiekiais, kad nesuprantu, ar imanoma atsigerti. Tiesa, kava labai stipri...
Vakar dar pries einant i “makaronu vakareli” buvom nuvyke i Bolonijos universiteta (seniausia pasaulyje, ikurtame dar 1088 metais – taip rasoma knyguteje ape univera, bet, regis, mokykloj mokiaus kita data) susitvarkyti atvykimo dokumentu. Graziausia buvo tai, kad pavelavom!!! Gerai, kad jie ne tokie punktualus, tai prieme ir susitvarkem visus dokumetus. Prie universiteto buriavosi labai daug zmoniu, nes vyko magistro (tikriausiai, nes cia jie mokosi pusantru metu) gynimas. Studentai is auditoriju iseina pasipuose lauru vainikais ir su didziulem puokstem geliu! Sauniai viskas atrode! Ypac ispudingi lauru vainikai ant galvu.
O paskui pasivaiksciojom po miesta. Neblogas! Bet... taip jau salta buvo!!! Uztat pamateme trecia pagal dydi Pasaulyje baznycia, kuri, vis dar nepabaigta statyti, truksta apdailos ir patekti i ja negalima. Patikekit, atrodo tikrai ispudingai! Ko tik nesugalvoja zmones, kad aplenktu kitus ir turetu, kuo pasigirti turistams! Kadangi i ta baznycia nepatekome, tai uzsukome i kita “Santa Maria della Vita” . Priejo itale, nes pamate, kad turistes. Kazi, nepagalvojo, kad mes kokios japones, kur viskas isvien yra fotografuojama?  Indres Viktorijos nuotrauku failuose ju yra daugiau nei 500 vnt, as tai teturiu vos 100... per nepilna savaite... Tai va, ta moteris parode unikalu XV amziaus Niccolo dall’ Acra darba is molio “Compianto su Cristo morto” (issiverstu panasiai: Kristaus mirties apraudojimas) zr nuotr is desines: Giuseppe di Arimata, Marija Salomeja, Madona (kaip suprantu siuo zodziu jie vadina Sv. Mergele Marija), Sv. Jonas (tas, kur Evangelijos dali parase), Marija Kleofa (net neisivaizduoju, kas jin) ir Marija Magdalena ir Jezus Kristus guli.
Taip pat radom viet, kur deste Ad. Mickevicius. O jau prakalbant apie lieratura, tai turiu pasigirti, kad nusipirkau knyga (nu as jom silnybe labia jau jauciu): Plutarco “Patarimai politikams” (italu kalba). Jei butu nebuve gaila pinigu, tai dar kokiu 20 buciau paemus…sergu knygu manija…
Bolonija nustebino tuo, kad cia kainos maisto yra nezmoniskos, palyginimui: bananu 1kg nuo 2 iki 3€, o Forli nuo 0.5 iki 1€. Tereikia dziaugtis, kad gyvenam ne Bolonijoj, o tai tikrai eitume i bankrota!!! Forli kainos tikrai nera tokios baisios kaip gali pasirodyti, ypac jei neverti litais, tai viskas labai normaliai: makaronai – 0.5€, mandarinai 1€, pienas (galiojantis puse metu) – 0,79€, 6 kiausiniai – 0.5€...ypac pigios asmens higienos priemones, tik ne skalbimo milteliai 1,4kg su “grand” nuolaida kainuoja 3€. Vyno gali gauti nuo 3€ iki trizenkliu, keturzenkliu skaiciu.
Gana, nebevarginsiu jusu visu. Sakau aciu visiems, kas dar skaito
Pagarbiai, Asta